Akmuo yra natūrali kieta struktūra, sudaryta iš vieno ar kelių mineralų. Yra tūkstančiai akmens tipų, kurie yra kasami įvairiose pasaulio šalyse. Pagrinde akmuo yra išgaunamas šiose valstybėse: Italijoje, Ispanijoje, Turkijoje, JAV, Meksikoje, Kinijoje, Taivanyje, Indijoje, Graikijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Brazilijoje.

   Mineralai akmenyje susiformavo  iš tų pačių skysčių ir mineralinių dujų,  kurios suformavo žemę. Žemė vystėsi kaip stambus masyvas iš dujų ir skystų mineralų, kurie lėtai atvėso ir sutirštėjo iki kietos masės. Plutos formavimosi laikotarpiu sunkieji mineralai pasislinko arčiau žemės šerdies, kur jie ir liko. Plutai darantis plonesnei ji buvo prispausta prie vidinės šerdies, kuri sukūrė stiprų spaudimą ir karštį jos viduje. Žemės plutai pradėjus skaidytis, karštis ir spaudimas stūmė kietus mineralus į žemės paviršių, kurie formavo didžiules kalnų virtines. Tam prireikė šimtų milijonų metų.

   Daugelis iš šitų mineralų gali būti identifikuojami pagal jų spalvą, kietumą, kristalų formas. Kristalai būna įvairių formų ir dydžių, tačiau juos identifikuoti nėra lengva. Nors daugelis akmenų yra labai panašūs, vis dėl to jie skiriasi.

    Būtina žinoti tikslų akmens tipą jo tolimesnei priežiūrai. Akmuo yra natūralus, todėl jis gali turėti neigiamą reakciją į įvairius cheminius valymo preparatus. Todėl būtina naudoti specialiai akmeniui pritaikytas akmens priežiūros priemones.

   Akmenų tipai:Įprasti akmenys šiai dienai yra skirstomi į keturias kategorijas:

Nuosėdiniai; Metamnorphic; Vulkaninės kilmės; Žmogaus pagaminti.

   Nuosėdinės kilmės akmenys susiformavo iš organinės kilmės medžiagų tokių, kaip ledynai, upės, vėjas, okeanai ir augalai. Mažos dalelės suformavo kalnų virtines, kurios milijonus metų buvo veikiamos karščio ir didelio spaudimo.

   Kalkakmenis:  pagrindą sudaro kalcitas. Jo paviršius nėra grūdėtas kaip kristalinių uolienų. Jis yra glotnus, smulkiai granuliuotas , skirtingų kietumų. Kietesni kalkakmeniai gali būti poliruojami. Paplitusios spalvos yra juoda, pilka, balta, geltona, ruda. Jis yra labiau dėmėtas nei marmuras. Kalkakmenyje yra daug kalkių, kurias jis gavo iš jūros vandens.

   Smiltainis:  yra labai patvarus derinys iš kvarco grūdelių (smėlio). Dažniausiai būna šviesiai rudos  ar raudonos spalvos.

   Muilo akmuo:  labai minkštas akmuo. Tai yra tankus mineralas, kuris yra patvarus oksidavimuisi.

   Fosilinis akmuo: vertinamas kalkakmenis, kurio sudėtyje yra fosilijų, t.y. jūros kriauklių, augalų.

   Travertinas: jo sudėtyje yra daug skylių, kurios susiformavo pratekant vandeniui kiaurai akmenį. Dažnai tokios skylės yra užpildomos sintetinėmis dervomis ar glaistu. Klasifikuojamas kaip kalkakmenis arba marmuras. Dažniausiai kreminės, gelsvos, rausvos spalvos.

   2.   Metamorfozinis akmuo.

   Marmuras:  suminkštėjus kalkakmeniui, veikiant karščiui ir spaudimui, akmuo vėl kristalizavosi ir tapo marmuru. Pagrindinės sudedamosios dalys yra kalcis ir dolomitas. Marmuro būna įvairių spalvų. Tekstūra pastelinių spalvų, smulkaus grūdėtumo. Kietumo klasifikacija pagal MOSO skalę  nuo 2,5 iki 5.

Marmuras klasifikuojamas į tris kategorijas:

1. Dolomitas. Jei jis turi daugiau nei 40% magnio karbonato.
2. Magnititas. Jei jis turi tarp 5% - 40% magnio.
3. Kalcitas. Jei jis turi mažiau nei 5% magnio karbonato.

   Skalūnas:  vidutiniškai granuliuotas akmuo, kuris susiformavo iš molio, nuosėdinių uolienų, skalūno ir kartais kvarco. Yra gana plonas ir lengvai lūžta. Dažniausiai juodos, pilkos, žalios spalvos.

   Serpentinas:  savo sudėtyje turi daug magnio, būna vulkaninės kilmės. Sunkiai pasiduoda kristalizacijai ir deimantiniam poliravimui. Kietumo klasifikacija pagal MOSO skalę  nuo 2,5 iki 4.

Dažniausiai pasitaikančios spalvos žalia ir ruda 

3.  Vulkaninės kilmės akmuo.

   Pagrinde susiformavęs iš vulkaninių medžiagų, tokių kaip magma. Žemės paviršiuje ir žemiau magma atvėso ir sustingo. Mineralų dujos ir skysčiai prasiskverbė į akmenį, taip sudarydami įvairiausių spalvų kristalines uolienas.

   Granitas:   susiformavęs iš kvarco (35%), lauko špato (45%) kalio ir gali būti nedaug kalcito. Tai yra kieta medžiaga, kurią yra lengviau prižiūrėti nei marmurą. Yra daug granito rūšių. Tai priklauso nuo sudedamųjų medžiagų santykio, t.y.  kvarco, lauko špato, žėručio. Dažniausiai būna tamsių spalvų.

1. Žmogaus sukurti akmenys.

   Tai yra žmogaus sumaišyti iš dervos, cemento ir akmenų dalelių.

   Terasas: marmuro, granito dalelių ir cemento mišinys.

   Konglomeratai: marmuro dalelės sumaišytos su derva.

   Dirbtinis marmuras: derva maišoma su įvairių spalvų dažais, imituojant natūralų marmurą.

   Akmenų pavadinimai

    Dažniausiai skirtingi akmenų gavėjai ir pardavėjai naudoja tuos pačius akmenų pavadinimus. Originalūs pavadinimai yra italų kalboje. Dažniausiai pavadinimas susideda iš dviejų žodžių. Pirmas žodis apibūdina akmens spalvą, antras vietovę, kur jis yra išgaunamas.

   Pavyzdžiui:

   Negro Marquina yra juodas kalkakmenis iš Marquina vietovės, Ispanija.

Bianco Carara yra baltas marmuras iš Carrara vietovės, Italija.

   Šiuo metu yra pagrindiniai paviršiaus tipai: pjautas, matiškai poliruotas, degintas, poliruotas, apdirbtas smėliasrove, bučarduotas.

   Matiškai poliruotas: gali būti visiškai matinis, neblizgus arba net žvilgantis. Blizgumo lygis gali būti labai įvairus. Matiškai poliruotų akmenų paviršiai yra ne tokie ryškūs kaip poliruotų. Šis paviršius labai švelnus, bet dažnai labai poringas. Ši tekstūra labai tinkama pastatuose, kur yra didelis pėsčiųjų judėjimas. Matiškai poliruoti paviršiai turi būti nuolat prižiūrimi ir impregnuojami dėl jų didelio porėtumo.

   Poliruotas: blizgus paviršius, kuris laikui bėgant nusidėvi dėl didelio pėsčiųjų judėjimo ar netinkamos paviršiaus priežiūros. Šie paviršiai yra labai glotnūs ir neporėti. Atspindintis kristalinis paviršius perteikia aktyvią akmens spalvą ir faktūrą. Šis blizgesys atsiranda gamybos metu, naudojant deimantinius įrankius ir poliravimo medžiagas, bet nedengiant kokiomis nors medžiagomis.

   Degintas paviršius: šiurkštus paviršius gaunamas gamybos metu kaitinant akmenį, kol kristalai atsiskiria nuo paviršiaus. Šis paviršius labai porėtas, todėl turi būti tinkamai prižiūrimas ir impregnuojamas. Tinka lauko dangoms, kadangi yra neslidžios.

   Paviršiai, apdirbti smėliasrove:  naudojamas smėliasrovės įrenginys, kuris smėlio ir suspausto oro pagalba  atakuoja akmens paviršių.

   AKMENS SPALVOS

   Akmens spalva priklauso nuo akmens sandaroje esančių mineralų, kurie yra kaip spalvų ryškalai. Mineralai, įsimaišę į akmens struktūrą, suteikia spalvos individualumą.

   Spalvų gyslos ir spalvotos dalelės buvo skysti mineralai, kurie įsiskverbė į uolieną, kai Žemė buvo įkaitusi ir uolienos buvo suminkštėjusios, veikiant jas dideliam karščiui .

   BLIZGESYS

  Akmuo turi natūralius kristalus, kurie atspindi šviesą, todėl poliruotas akmens paviršius blizga. Kai kristalai pažeisti, jie nebegali vienodai atspindėti šviesos. Kristalus suardo nuolat veikianti trintis su smėliu, žvyru ir kitais nešvarumais. Tada poliruoti paviršiai praranda blizgesį. Vienintelis būdas atnaujinti paviršius - tai poliruoti juos, naudojant deimantinius įrankius ir poliravimo miltelius.  Svarbu paviršius nuolat valyti nuo dulkių bei nešvarumų, naudoti impregnavimo priemones.

   AKMENS  KIETUMAS

   Marmuras yra palyginus minkšta medžiaga. Marmuro kietumas, matuojant pagal  Moso skalę, yra apie trys iš dešimties. Marmuras susidaręs iš kalcio taip, kaip ir jūsų dantys. Jei valgote ką nors labai kieta galite juos sulaužyti ar jei valgysite daug cukraus – turėsite kiaurymių. Akmuo reaguoja taip pat. Jeigu kokie nors netinkami chemikalai veiks paviršių, pirmiausia atsiras ertmės.

   Moso skalė naudojama įvairių mineralų kietumui nustatyti. Moso skalėje aukštesnę vertę turintis mineralas paliks žymę ant žemesnio mineralo paviršiaus. Skalė sukurta 1812 m. vokiečių minerologo Friedricho Moso. Pagal šią skalę nustatomas kitų mineralų kietumas.

   Moso skalė nėra proporcinga ir šiuo metu naudojama tik greitam mineralų atpažinimui.

GRANITAS 

   Granitas (nuo lotynų kalbos žodžio „granum“ - grūdas)  atsirado dar viduramžiais. Tai bene plačiausiai žinomas uolienos pavadinimas, vartojamas ne vien geologijoje, bet ir įmonėms, sporto komandoms ir kitiems, nesusijusiems su geologija, dalykams pavadinti. Mene jis tapo tvirtumo, patvarumo, ilgaamžiškumo simboliu.

   Granito šeimai arba granitoidams priskiriamos rūgščios uolienos (SiO₂   > 64 proc.). Jos sudarytos daugiausia iš felzinių mineralų – kvarco, rūgščios sudėties plagioklazo (oligoklazo, andezino) ir šarminių feldšpatų (albito, mikroklino arba ortoklazo). Kvarco šiose uolienose yra daugiau kaip 20 proc. bendro felzinių mineralų kiekio. Priklausomai nuo feldšpatų ir kvarco santykio granito kietumas pagal Moso skalę skiriasi. Jis gali būti nuo 5,5 iki 7.

    Granitoidams būdinga šviesi spalva – balta, pilka, rausva, gelsva. Tai beveik vienintelis uolienų tipas, turintis rausvą spalvą. Dažniausiai ji priklauso nuo kalio feldšpato.

    Granitoidų struktūra hipidiomorfinė, pasižymi tuo, kad plagioklazo grūdų forma  taisyklingesnė už kitų mineralų, ypač kvarco. Ji dar vadinama granitine. Grūdėtumas gali būti visoks, bet būdinga vidutingrūdė arba stambiagrūdė, dažnai porfyriška, struktūra. Porfyriškus intarpus dažniausiai sudaro mikroklinas arba plagioklazas. Paprastai jie yra taisyklingos formos, įvairaus dydžio, neretai kelių centimetrų.

    Granitoidų tekstūra dažniausiai masyvi, tačiau nereta ir kryptinga tekėjimo (fluidinė) tekstūra, susidaranti tekant magmai, kurioje jau išsiskyrę feldšpatų fenokristai išsidėsto ilgosiomis ašimis tėkmės kryptimi. Ypatinga, reta yra rutulinė arba orbikuliarinė tekstūra. Ją sudaro kelių ar keliolikos centimetrų dydžio kiek suploti rutuliai, sudaryti iš koncentriškų skirtingos sudėties juostų. Rutulius supa masyvios tekstūros kristalinė pagrindinė masė. Tokios rutulinės tekstūros granitoidai sudaro nedidelius kelių šimtų  kvadratinių metrų plotus stambesniuose masyvuose. Šių granitoidų kilmė nėra aiški. Greičiausiai jie susidaro dėl skirtingos sudėties magmų maišymosi, esant tam tikram jų temperatūrų santykiai.

                   Skilęs granito riedulys  

   Granitoidai, būdami gana pastovios mineralinės sudėties, visgi skiriasi savo chemine sudėtimi – makro- ir mikrokomponentų kiekiu bei santykiu. Granitoidų sudėties ypatybėms išryškinti naudojama keletas rodiklių, dažniausiai – šarmingumo  ir aliuminingumo rodikliais. Šarmingumo rodiklis yra K₂O + Na₂O/Al₂O₃. Jei šis rodiklis > 1, granitas yra šarmingas. Tai riškia, kad kalio ir natrio uolienoje yra daugiau negu jų telpa šarminių feldšpatų molekulėje. Vadinasi, kalis ir natris įeina ir į kitų mineralų sudėtį, o tokie mineralai paprastai būna šarminiai amfibolai ir piroksenai.

   Aliuminingumo rodiklis yra Al/(K + Na + 2Ca). Jei jis yra didesnis už 1, uoliena laikoma aliumininga. Tai reiškia, kad aliuminio yra daugiau, negu telpa feldšpatų molekulėje. Tuo atveju uolienoje Būna aliumininių mineralų – muskovito, granato, kordierito.

   Pagal plagioklazo ir šarminių feldšpatų kiekių santykį  išskiriamos granitoidų rūšys: tonalitas arba plagiogranitas, granodioritas, moncogranitas, sienogranitas, šarminių feldšpatų granitas. Pagal mafinius mineralus, struktūros ypatybes ir susidarymo sąlygas skiriamos granitoidų atmainos.

    Tonalitas – tai granitas, kuriame kalio feldšpatų yra ne daugiau kaip 10proc. Būdingi mafiniai mineralai – biotipas arba raginukė. Mafinių mineralų kiekis tonaite yra 10-25 proc. Jei jų mažiau negu 10proc., uoliena vadinama trondjemitu arba plagiogranitu.

   Granodioritas – tai granitoidas, kuriame yra daugiau plagioklazo (30-60 proc.) negu mikroklino (10-25 proc.). Palyginti su granitu, šioje uolienoje paprastai kiek daugiau (ik 25 proc.) mafinių mineralų – biotipo, raginukės, būna klinopirokseno.

   Moncogranitas(1) ir sienogranitas(2) turi apylygį plagioklazo ir kalio feldšpato kiekį – nuo 35 iki 65 proc.

 (1)    (2)

   Šarminių feldšpatų granitas – tai toks, kuriame vyrauja albitas, kalio feldšpatai – mikroklinas, ortoklazas, arba jų suaugimai – pertitai, mezopertitai, antipertitai. Šarminių feldšpatų granitą patogiau vadinti pagal vyraujantį mineralą – abitiniu, mikroklininiu, ortoklaziniu. Abitinis granitas yra retesnis, dažniausiai jis būna susidaręs dėl antrinių procesų poveikio. Iš mafinių mineralų būdingiausias biotipas, muskovitas, rečiau pasitaiko amfibolai ar piroksenai. Jei šio tipo granite yra šarminių amfibolų arba šarminių piroksenų, tai uoliena vadinama šarminiu granitu. Leukokratinė šio tipo granito atmaina, kurioje vyrauja feldšpatas, vadinama aliaskitu (nuo Aliaskos valstijos,JAV). Kalio feldšpatas šioje uolienoje paprastai būna baltas, todėl jos spalva šviesiai pilka, beveik balta, grūdėtumas dažniausiai vidutinis, tolygus.

Granitoidų kūnų formos

   Granitoidai sudaro įvairios formos ir dydžio kūnus. Stambiausi iš jų yra batolitai, kurių plotas gali siekti dešimtis ir šimtus tūkstančių kvadratinių kilometrų.Seisminiai tyrimai parodė, kad jų storis dažniausiai yra nuo kelių iki keliolikos kilometrų. Taigi batolitai yra didelio ploto, bet santykinai plonos plokštės, apytikriai horizontaliai slūgsančios žemės plutoje. Dažnai granitoidai sudaro lakolitus- grybo formos kūnus, taip pat štokus – smulkesnius, subizometriškai mažiau apibrėžtos formos kūnus.

   Granitoidai yra gana atsparios dūlėjimui ir ardymui uolienos, todėl  jų masyvai dažnai sudaro teigiamas reljefo formas – atskirus kalnus ar ištisus kalnynus. Dažnai jie išsiskiria alpinio tipo reljefu, tai yra aukštais stačiašlaičiais kalnais su smailiomis viršūnėmis.

Rapakivis

   Rapakivis yra bendras pavadinimas, apibūdinantis ne vieną, o daugelį granito atmainų, kurioms būdingi kai kurie bendri sandaros ir sudėties bruožai, o svarbiausia, tam tikros susidarymo sąlygos. Šios rūšies granitai išskirti ir aprašyti Suomijoje ir Švedijoje jau daugiau kaip prieš 300 metų. Pavadinimas „rapakivis“ suomiškai reiškia „sutrešęs akmuo“, o atsirado todėl, kad šis granitas, būdamas netolygaus grūdėtumo, porfyriškos struktūros, lengvai dūla.

Rapakiviui būdinga porfyriška struktūra, kai porfyriški intarpai yra dideli ortoklazo kristalai. Jie yra rausvi, kelių, kartais net keliolikos centimetrų skersmens. Būdinga šių fenokristų ypatybė – apvali forma, tarsi aptirpintais kraštais su plonais oligoklazo apvadais, pilka juostele supančiais ortoklazą. Ši struktūra yra laikoma būdingiausiu rapakivio požymiu. Tokios struktūros granitas vadinamas – vyborgitu.

    Tačiau yra neretos ir tolygaus grūdėtumo atmainos, arba porfyriškos, bet be oligoklazo apvadėlių. Jų pavadinimas – piterlitas.

     Būdingesnės yra cheminės rapakivio granito sudėties ypatybės – didesnis šarminių elementų, fluoro, retųjų žemių elementų, kai kurių kitų mikroelementų kiekis.

     Rapakivio granitas dažnai sudaro stambius masyvus – batolitus. Tačiau yra ir smulkesnių šios uolienos kūnų – štokų, lakolitų. Rapakivio batolitus paprastai sudaro kelių tipų uolienos. Kartu su granitoidais  tokiuose masyvuose beveik visada būna bazinių ir ultrabazinių uolienų – gabroidų, anortozito, piroksenito, peridotito.

   Puntuko akmuo labiausiai lankomas akmuo Lietuvoje, priešistorinio laikotarpio liudininkas Puntukas dunkso 5 km į pietus nuo Anykščių, Šventosios kairiajame krante, Anykščių šilelio landšaftiniame draustinyje. Tai antras pagal dydį akmuo Lietuvoje (po Barstyčių akmens). Puntuko ilgis – 6,9 m, plotis – 6,7 m, aukštis – 5,7 m (iš jų 1,5 m – žemėje ), svoris – 265 t. Tai rapakivio luitas, ledynų atneštas prieš 20–14 tūkstančių metų iš Suomijos, per paskutinįjį (Nemuno) ledynmetį.

Gysliniai granitoidai. Pegmatitas

   Smulkaus grūdėtumo granitas vadinamas mikrogranitu arba aplitutu. Gyslinis arba hipabisalinis granitas, turintis porfyrišką  struktūrą, vadinamas granitporfyru arba granofyru. Paprastai tai kelių ar keliolikos metrų storio kūnai, kertantys stambesnius granito masyvus arba įsiskverbę į juos supančias uolienas.

grūdėtumas, lakiųjų komponentų(H₂O, HF, HCl, B₂O₃) ir retųjų elementų(Be, Li, Sn, Nb, U,Ta, Th) turintys mineralai, zoniška vidinė kūnų sandara.

   Pegmatitai sudaro nedidelius, gyslų formos kūnus. Jų storis dažnai nevienodas ir gali svyruoti nuo kelių dešimčių centimetrų iki kelių dešimčių metrų. Kūnų ilgis – nuo dešimčių metrų iki kelių kilometrų.

   Pegmatito gyslų būna pačiuose granitoidų masyvuose arba aplink juos, kelių kilometrų atstumu. Kartais jos išsidėsto kas keliasdešimt ar kelis šimtus metrų sudarydamos ištisus pegmatitų laukus.

   Pegmatito sudėtis yra granitinė. Jų sudėtyje vyrauja kalio feldšpatas, kvarcas ir rūgštus plagioklazas – albitas, oligoklazas. Šių mineralų forma dažnai yra taisyklinga. Kvarcas sudaro netaisyklingus įmantrios formos įaugimus mikrokline, panašius į rytietiškus rašmenis. Tokia struktūra vadinama rašmenine arba pegmatitine.

    Pegmatitas yra svarbus tuo, kad jame galima rasti retus mineralus ir brangakmenius tokius kaip akvamarinas, turmalinas, topazas, fluoritas ir apatitas, o taip pat alavo ir voltframo mineralus, bei įvairius kitus.

Vulkaniniai granitoidų analogai

     Riolitas(liparitas) yra normalaus granito analogas ir turi tokią pačią mineralinę sudėtį. Šioje uolienoje SiO₂ yra daugiau kaip 73proc.

     Šarminių feldšpatų riolitas ir šarminis riolitas yra atitinkamai šarminio feldšpatinio granito ir šarminio granito analogai.

     Dacitas yra granodiorito analogas. SiO₂  šioje uolienoje yra 64-68proc. Šios uolienos pasižymi šviesia spalva – balta, pilka, gelsva, rausva. Dažna juostuota tekstūra, kartais net primenanti ploną sluoksniuotumą.

Granitoidų kilmė

     Daugiausia granitoidų susidaro subdukcijos zonose, ypač tais atvejais, kai plokštė su vandenynine pluta nyra po žemynine plokšte. Subdukcijos zonose lydosi nyranti plokštė, kartu užgriebtos vandenyno dugno nuosėdinės uolienos ir dengiančioji plokštė. Nyrančios plokštės uolienos yra nemažai pakeistos sūraus vandenyno vandens, kuris cirkuliuoja bazitų storymėje. Vulkanizmo rajonuose jis įkaista ir veikia uolienas kaip hidroterminiai srautai. Bazalto kitimą skatina ir gyvi organizmai, dalyvaudami medžiagų apykaitoje tarp dugno uolienų ir vandens. Dėl to pakinta pirminių bazitų sudėtis, atsiranda žematemperatūrių mineralų, turinčių vandens. Vanduo susikaupia ir bazinių uolienų storymės tuštumose – porose, kavernose, plyšiuose. Nyrant plokštei, aukštesnio slėgio ir temperatūros sąlygomis šis vanduo kartu su kitais fluidais skiriasi ir kyla aukštyn. Šis fluidų srautas ypač koncentruojasi lūžių, plyšimo zonose. Didelis fluido kiekis sudaro lydimosi žemesnėje temperatūroje prielaidas. Čia lydosi įvairios sudėties, daugiausia bazinės ir vidutinės, magma. Lūžiais ji kyla aukštyn i plutą. Čia dėl savo aukštos temperatūros ji sukelia lydimąsi plutoje, kurioje jau yra daugiau pirminių nuosėdinių, vulkaninių ir kitokių  vidutinės ar rūgščios, artimos granitui sudėties uolienų. Įvairių uolienų storymėse pirmiausia lydosi tos, kurių sudėtis tam yra palankiausia. Iš dalinio lydimosi zonų gali atsiskirti gryna magma ir sudaryti plutoje įvairius intruzinius kūnus. Tačiau didelė dalis lieka sumišusi su nevisiškai išsilydžiusiomis uolienomis arba su nelydžia liekana. Būdama plastiška ši masė gali sudaryti granitų-migmatitų diapyrus aukštesniuose plutos lygiuose.

     Intruduodamos į plutą, didelės magmos ar dalinai išlydytų uolienų masės gali sukelti sunkesnių už ją viršutinės plutos blokų grimzdimą. Giliau, pakliuvę į aukštos temperatūros zoną, jie irgi gali pradėti lydytis. Susidariusi granitoido sudėties magma vėl gali kilti.

     Išsiskyrus granito mamai, lieka  nelydi liekana, tai yra mineralai tų elementų, kurie neįeina į granito sudėtį – Fe, Mg, Ca. Tai daugiausia granatai, piroksenai, kordieritas. Šių mineralų sankaupos, susidariusios granito magmos lydimosi metu, vadinamos restitu. Būdamas didelio lyginamojo svorio, restitas kaupiasi apatinėje plutoje, tačiau tam tikras jo kiekis lieka ir viršutinėje. Taip susidaro žemynų pluta, jos viršutinis, „granitinis“ sluoksnis, kuriame yra daug granitoidų, migmatitų ir nuosėdinių uolienų, ir apatinis „bazaltinis“ sluoksnis , sudarytas iš mantijinės kilmės bazinių uolienų, ir granitinės  magmos lydimosi „atliekų“ – piroksenų, granato ir kitų mineralų restito. Taigi susidarant granitui vyksta medžiagos judėjimas ir persiskirstymas plutoje – konvekcija ir diferenciacija.

     Granitoidų susidarymas plutoje gali vykti ir vėliau, pasibaigus aktyviems subdukcijos  ir kalnodaros procesams, jau platforminėmis sąlygomis. Tokį magmatizmą sukelia mantijos plumai po žemynų pluta. Dėl to poplutyje arba apatinėje plutoje susidaro bazinės magmos židiniai. Tokia magma, įsiskverbusi į viršutinę ar vidurinę plutą, čia sukelia rūgščios sudėties uolienų lydimąsi. Šioje tektoninėje aplinkoje lydimąsi skatina  ir tektoniniai lūžiai, susidarantys dėl plutos tempimo.

Naudingosios iškasenos, susijusios su granitoidais

Su granitoidais susijusios labai svarbios ir naudingos iškasenos – spalvotieji, taurieji, retieji metalai, retųjų žemių, radioaktyvieji elementai.

     Spalvotieji metalai. Su granitoidais susiję didžiausi vario, molibdeno, volframo ir alavo telkiniai. Vienas pagrindinių pramoninių genetinių šių telkinių tipų yra vadinamieji Cu, Cu-Mo, Cu-Mo-W porfyrinio tipo telkiniai. Šio tipo telkiniai susidaro granitoidų masyvuose vėlyvose magmos kristalizacijos stadijose. Granite vario, volframo, molibdeno mineralai sudaro porfyriškus intarpus, jų agregatus, tankų gyslučių tinklą – štokverką.

     Daugelis šio tipo telkinių yra Kordiljerų ir Andų kalnyne, kuris tęsiasi nuo Kanados iki Čilės. Čilėje yra didžiausi pasaulyje šio tipo vario ir molibdeno telkiniai. Jie susidarė prieš 30-41mln. metų  besilydant litosferai virš Nazkos plokštės, nyrančios po Pietų Amerikos žemynu.

     Su granitais susiję ir greizenų tipo W, Sn, Be, Ta, Nb telkiniai, kurie susidaro pakraštinėse granito kūnų dalyse, kai čia susitelkia lakūs komponentai ir įvairūs reti elementai. Greizenų didelių telkinių yra Kazachijoje, Rytų Užbaikalėje.

     Daugelio retųjų elementų telkiniai susidaro granitiniuose pegmatituose. Pegmatitai yra ir vienas svarbiausių Be, Ta, Nb, Li, brangakmenių ir juvelyrinių akmenų šaltinių. Tai tauriosios berilo (smaragdas, akvamarinas, morganitas), korundo (rubinas, špinelė), turmalino (rubelitas, šerlas), topazo atmainos. Garsiausi šio tipo telkiniai yra Brazilijoje, Madagaskare, Rusijoje, JAV, Mozambike, Indijoje.